Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai išangrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai K. G. ir D. K. išteisino dėl jiems inkriminuotų kaltinimų.

Teismas nustatė, kad visuomenėje atsirandančios ir ligoninėse cirkuliuojančios (hospitalinės) S.aureus (MRSA) infekcijos genetinė padermė skiriasi. Infekcijos kilmę galima nustatyti ištyrus kraujo pasėlius, tačiau bylos duomenimis buvo nustatyta, kad tiek T. S., tiek A. B., kuris tuo pat metu gydėsi ligoninėje, kraujo pasėliai yra sunaikinti. Esant šioms aplinkybės nėra galimybės nustatyti, ar T. S. infekcijos kilmė buvo hospitalinė. Vertinti K. G., kaip skyriaus vedėjo, veiksmus dėl asmens, kuriam identifikuotas MRSA, tinkamos izoliacijos, būtų prasminga tik tuomet, jei būtų nustatytas MRSA identiškumas. Tai leistų šiuos įrodymus vertinti kaip jo kaltę patvirtinančius ar paneigiančius. Šiuo atveju to daryti nėra prasmės, nes negalima nustatyti pagrindinės nusikalstamos veikos sąlygos – priežastinio ryšio tarp K. G. veikos ir atsiradusių pasekmių.

Teismas konstatavo, kad pagal nustatytą diagnozę D. K. skyrė adekvatų gydymą ir kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių gydytojos pediatrės D. K. galimybę diagnozuoti MRSA infekciją ar besivystantį sepsį, nes MRSA sukeltos infekcijos neturi ypatingų klinikinių požymių, pagal kuriuos šios infekcijos galėtų būti identifikuojamos ankstyvoje stadijoje.  MRSA infekcija diagnozuojama atlikus mikrobiologinius tyrimus. Buvusiomis sąlygomis D. K., veikdama pagal greitosios medicinos pagalbos gydytojo pediatro pareigybės instrukcijai nustatytus reikalvimus, neturėjo galimybės numatyti pavojingų pasekmių, kurios numatytos BK 229 straipsnyje.